Žiedinė ekonomika žemės ūkyje gali padaryti jį gerokai tvaresniu, sustiprinti regionus, padaryti patrauklesnius gyvenimui netgi mažesnius miestelius. Žiedinė ekonomika gali būti vystoma regioniniu ir lokaliu, konkrečios gyvenvietės lygmeniu. Kuo daugiau rentabilių grandinių yra žiede, tuo bus labiau teigiamas poveikis. 

   Puikus anekdotas iliustruojantis žiedinę ekonomiką. Į miestelį atvažiuoja turistas, viešbutyje rezervuoja kambarį ir palieka 100 eurų užstatą. Viešbutis atiduoda skolą skalbyklai, skalbykla atiduoda skolą miltelių tiekėjui, tiekėjas atiduoda savo skolą mėsininkui, mėsininkas sumoka savo skolą prostitutei, prostitutė sumoka savo skolą viešbučiui. Grįžta turistas nutaręs neapsistoti viešbutyje, atsiima užstatą. Visas miestelis lieka be skolų. 

  Žemės ūkio žaliavos gaminimo grandys

   Žaliavų gamybos sektoriuje yra dvi grandys kurios turi būtinai viena kitą papildyti. Augalininkystės produktų augintojai turėtų būti susiderinę su gyvulininkystės ūkiais. Pastaruoju metu žėmės ūkio naudmenos skurdinamos, nes tręšimas vyksta pagrinde mineralinėmis trąšomis. Nepapildant humusu, kurio pagrindinis šaltinis yra fermų mėšlas ir srutos, dirvožemis praranda humusą. Humusas reikalingas visaverčiam augalų augimui, taip pat jis sulaiko mineralines trąšas. Sumažėjus humusui trąšos greičiau išplaunamos, jų reikia daugiau.   Lietuvoje matosi susiformavę augalininkystės regionai kur praktiškai nebėra gyvulininkystės. Mėšlą ar srutas vežti iš toliau esančių gyvulininkystės regionų nerentabilu. Todėl valstybinė politika turėtų būti nukreipta į įvairesnės žemdirbystės skatinimą.

  Mažą žiedą kurį galima stebėti Normandijoje yra obelų sodai ir avininkystės ūkiai. Iki pat derliaus nuėmimo soduose ganosi avys. Sodininkams nereikia pjauti žolės, avininkystės ūkiui sumažėja pievų poreikis, žolė perdirbama į “granuliuotas trąšas”.. Tai taikytina aukštaūgių, sidrinių obelų sodams. 

  Perdirbimo grandys žiedinėje ekonomikoje

  Stebint Vakarų Europos regionus matyti, kad mažiausiai problemų turi regionai su stipria perdirbimo pramone. Ypač su rentabiliausiomis perdirbimo grandimis:

   Stipriojo alkoholio gamintojai yra rentabiliausia pramonė sukurianti daug gerai apmokamų vietų regionuose. Škotijoje tai netgi pagrindinė regionų išlaikytoja , taip kaip žaliava importuojama. Puikiai laikosi stiprių alkoholių gamintojai Prancūzijoje, Ispanijoje gaminantys brendžius, kalvadosus iš vietinės žaliavos. Stiprių gėrimų gamintojai distiliuoja alkoholį praktiškai iš visos žemės ūkio produkcijos. Distiliavimas leidžia tiesiog neribotam laikui užkonservuoti produkciją su dideliu brangimo potencialu. Pavyzdžiui Tomatino darykla Škotijoje pardavė 50 metų statinėje laikytą viskį po 50 000 USD už butelį.   Gamybai gali būti naudojama nekondicinė žaliava. Pavyzdžiui didelio obuolių derliaus metais, kai kainos minimalios, distiliatai nesunkiai sulauks kitų metų, obuoliai ne.   Stipraus, kaip ir silpno alkoholio gamintojai Vakarų Europoje yra dažniausiai pagrindiniai lokalių švenčių organizatoriai vystydami socialinį aktyvumą regione. Atsižvelgiant į pigaus alkoholio prieinamumą ir gana dideles lokalių distilerijų produkcijos kainas, distilerijos neturi didelio poveikio vietinių alkoholizmui. Gerai žinomos distilerijos turi aukštą patrauklumą turistams, platina savo krašto žinomumą su eksportuojama produkcija. Lietuvoje visiškai nesuprantamas distilerijų verslo draudimas kurį galima paaiškinti tik kaip užsienio distilerijų lobizmu. 

Distilerija škotijoje brandinanti brangų viskį ąžuolinėse statinėse. Jauno viskio kaina perkant distilerijoje prasideda nuo 30 eurų litrui. Distiliavimas  neturi būti žaidimas kaip dabar numatyta Lietuvoje. Legalus verslas turi atsakyti už produkcijos kokybę, pirkti licenzijas ir mokėti akcizus.

   Silpnojo alkoholio gamintojai taip pat yra aukšto rentabilumo verslas kuris puikiai įsilietų į Lietuvos regionų žiedinę ekonomiką. Kaip ir stiprūs alkoholiniai gėrimai vynai yra turistų traukos centrai. Sunku būtų lygintis su ilgametę istoriją turinčiomis Prancūzijos, Italijos, Ispanijos vyninėmis, Normandijos ir Šiaurės Anglijos sidrinėmis. Tačiau perspektyvas rodo nauji vyninkystės regionai JAV ir Kanadoje kur atsiradus šalčiui atsparesnėms vynuogių veislėms susikūrė gana daug vyninių. Šių vyninių produkcija išperka tiesiog vyninėse gausūs vietiniai lankytojai. Važiuoja organizuotos ir pavienės gurmanų ekskursijos tuo pačiu palikdamos pinigų ir kitiems regiono verslams. Valstybei nauda taip pat akivaizdi. Jei obuolių litrą sodininkystės ūkiai pardavinėja už 0,5 euro, tai jį perdirbus į sidrą  vien akcizo valstybė gautų 1+ euro.

Normandijos sidrinė distilerija. Šie krituoliai obuoliai, kurie Lietuvoje kelinti metai superkami po 0,08 - 0,1 euro už kilogramą greitai pavirs sidru ir dalis bus išdistiliuota į Kalvadosą. Šios distilerijos sidras parduodamas net Lietuvoje taip reklamuodamas savo kraštą. Sidro keliu kurio dalis yra ši distilerija kasmet keliauja šimtai tūkstančių gurmanų iš viso pasaulio. Visai šalia garsus Camemberto sūrių regionas.

   Pienininkystės srities problemas iš dalies išspręstų sūrių verslo vystymas. Nėra tiek jau daug tokių pienininkystėi palankių rajonų kaip Lietuva. Ypač kokybiško pieno gamybai. Vakarų Europoje pienininkystės rentabilumą padidina pieno ūkio kooperavimasis su sūrinėmis. Dažniau pieno ūkiai susikoperuoja ir įrengia sūrines. Taip ūkininkai gauna ne tik pieno kainą, bet ir papildomus pinigus pardavus sūrį. Pavyzdžiui Emilia Romagna apie 90 procentų pieno keliauja į vietines sūrines. Apie 50 procentų pieno perdirbama į ypač rentabilius kietuosius sūrius. Sūriai taip pat yra turistų traukos centras. Italijoje normalu savaitgalį nuvažiuoti 100 kilometrų į mėgstamą sūrinę ar vietinį turgų  įsigyti sūrio. 

  Galvijų augintojai taip pat dažnai skundžiasi perdirbėjų ar tarpininkų mokama kaina. Tačiau neteko susidurti su kooperatyvais kurie įsteigtų mėsines užaugintiems gyvuliams perdirbti. Bandymų konservuoti, rūkyti mėsą yra, tačiau dažniausiai tai gana nedideli kiekiai, kas didina savikainą. Brangesnei produkcijai mažėja paklausa. Nėra pilnai išplėtotas asortimentas, ypač brandintos mėsos segmentas ( pvz parmos kumpis) . 

  Dalis grūdų galėtų būti parduodama ne tik kaip žaliava, bet kaip miltai, duona, pyragai. Daugelyje Europos miestų gyventojai dažniau duoną perka specializuotose duoninėse. Nedideli malūnai nėra tokie dažni kaip vyninės ir sūrinės, bet gana dažnai pasitaiko. Daug labiau paplitusios pašarų gamybos įmonės perdirbančios grūdinę žaliavą į pašarus fermoms. Distilerijos taip pat pigesnių grūdų periodais galėtų prailginti grūdų realizacijos laikotarpį užpildydamos ilgo laikymo statines. 

Horeca žiedinės ekonomikos grandys

Daugelyje kontinentinių Vakarų Europos regionų turistinės infrastruktūros išsivystymas nenusileidžia pajūriui. Pavyzdžiui Kalvadoso regiono viešbučių užimtumas ir kainos nenusileidžia šalia esantiems populiariems pajūrio kurortams. Didelis perdirbamosios ar pramogų pramonės sukurtas lankytojų srautas leidžia rentabiliai dirbti premium klasės viešbučiams ir restoranams. 

Restoranas ar viešbutis regione turi veiklos privalumų nei esantys mieste. Pigesnė nuomos kaina, trumpesnės maisto pristatymo grandinės restoranui, dažnai pigesnis personalas. Jei užtikrinti srautus kaip mieste veikla bus rentabilesnė. 

Restoranai sinergiškai susiję su perdirbimo grandimis. Itin šviežia mėsa iš skerdyklų, sūris, šviežia duona, vietinis alkoholis  tampa papildoma trauka miestelių restoranams. Taip pat atsiranda darbo renkantiems gamtos gėrybes, auginantiems prieskonius. Viešbučiai susiję su restoranų verslu.

Toks kiaulių auginimas mažai panašus į tradicinę gyvulininkystę. Toliau Nif Nifų namukai. Taip užauginama premium klasės mėsa kurią įmanoma realizuoti tik restoranuose ir specializuotose mėsinėse. Gana nuošalus Vokietijos Heide regionas kur premium rinką sukūrė kompleksas priemonių. Tame tarpe, bet ne pagrindinė grandis - Heide pramogų parkas.

Pramoginės žiedinės ekonomikos grandys

Itin didelę reikšmę regionų ekonomikai turi pramoginės infrastruktūros vystymas. Pradedant nuo lankytinų vietų atvėrimo lankytojams iki pramoginių kompleksų. Stebint Vakarų Europą pasyvaus poilsio infrastruktūra kaip gamtinių, kultūrinių objektų lankymas, pažintinių objektų infrastruktūra turi didesnę svarbą nei aktyvaus ir ekstremalaus poilsio infrastruktūra. 

  Pasyvaus poilsio infrastruktūra kaip pėsčiųjų ir dviračių takai ilgam užlaiko lankytoją regione. Didelė dalis tokių lankytojų lieka nakvoti regione užimdami viešbučius ir restoranus. Lietuvoje pasyviųjų pramogų infrastruktūra labiau skirta tranzitiniam turistui. Saugomos teritorijos pernelyg užsikabino už brangių apžvalgos bokštų statybos, pažintinių takų įrengimo. Pavyzdžiui Labanoro regioniniame parke nėra nė vieno vaizdingo, saugaus ir susieto su infrastruktūra pėsčiųjų ar dviračių tako. Pėsčiųjų/dviračių takai turėtų būti rengiami su saugiomis aikštelėmis šalia restoranų, viešbučių. Dažniausiai tai žiediniai maršrutai nesutampantys su automobilių trasomis. Pasyvaus poilsio infrastruktūra kuria priežiūros etatus kurie valo, remontuoja takus, prižiūri keliautojų saugumą, padeda atsitikus nelaimei ar pervargus. Lietuvos Saugomų teritorijų tarnyboje etatai plečiasi tik sostinėje. 

Pasyvių pramogų meka - Portugalija. Įvairūs pėsčiųjų takai čia sulaukia daugiau dėmesio nei pajūris. Pagrinde žiediniai takai, mršrutų pradžia miesteliuose kuriuose lnkytojų gausa išvystė pramogų, Horeca infrastruktūrą. Veiklos yra visai dienai.

Aktyvios pramogos taip pat gali tapti svarbia žiedinės ekonomikos grandimi. Kaip pavyzdį galima būtų imti tarp Hamburgo ir Hanoverio esančią Heide sritį. Net iš Lietuvos važiuojama į Heide parką kuris yra gana smarkiai nutolęs nuo didelių miestų. Tačiau Heide regionas neapsiriboja vien parko patrauklumu. Čia gausybė pėsčiųjų takų, pavasarį tampančių smidrų keliu. Lankomos smidrų fermos, ragaujami smidrų patiekalai. Regione klesti aukštos klasės restoranai, premium mėsos auginimo ūkiai. Pramogos pasipildo žirgininkyste, viešbučiai užpildyti visų metų laiku. Dideli lankytojų srautai leidžia dirbti rentabiliai siūlant labai priimtinas kainas. Tokios pat klasės nakvynę, vakarienę restorane galima nusipirkti pigiau nei Lietuvoje. 

Heide parkas  - vienas iš didžiausių atrakcionų parkų pasaulyje. Įrengtas gilioje provincijoje,  tarp Hamburgo ir Hanoverio. Regionas klesti, miesteliai gyvi be trinkelizacijos.

Ilgalaikio apgyvendinimo paslaugos

Kaip vieną iš perspektyviausių grandžių galima laikyti vyresnio amžiaus žmonių ir nuotolinių darbuotojų apgyvendinimo verslą. Vakarų Europoje pensijinio amžiaus žmonių apgyvendinimas labai didelis verslas. Sulaukę pensijinio amžiaus vidutinės klasės žmonės keliasi į provinciją, švarią gamtą. Statomi net nauji miesteliai pritaikyti senjorų reikmėms. Didelis spektras kitų grandžių padidina regiono patrauklumą senjorams ar nuotolinio darbo mėgėjams. Socialinis gyvenamosios vietos aktyvumas labai svarbus rodiklis pritraukiant ilgalaikio apgyvendinimo klientus.

  Ilgalaikis apgyvendinimas labai svarbus nes sujudina visas žiedinės ekonomikos grandis. Atsiranda nauji maisto, pramogų, aptarnavimo paslaugų poreikiai. Priimant senjorus tampa rentabilu įkurti medicinos darbuotojo etatą ar etatus. Tai augina patrauklumą ir vietiniams gyventojams. Nuotoliniams darbuotojams svarbu vaikų priežiūros, mokymo paslaugos. 

Aptarnavimo verslo grandys

Namų, viešbučių, apartamentų  priežiūros paslaugos tampa rentabilios kai nedideliu spinduliu yra daug užsakovų. Daugumoje atvejų nekilnojamo turto savininkai net nedalyvauja verslo procese, gaudami nuomos mokestį.. Nuomojamų patalpų klientų paieška, tvarkymu, keliautojų priėmimu pasirūpina tame besispecializuojantys darbuotojai prižiūrintys dešimtis objektų. 

 Atsiradus didesniems klientų srautams restoranai ir apgyvendinimo įstaigos patalynės skalbimą atiduoda skalbykloms. Atsiradus didesniems užsakymo kiekiams galima rentabiliau dirbti mažesnėmis kainomis ir skalbyklos tampa patrauklesnės privačiam sektoriui.

Prekybos verslai žiedinėje ekonomikoje

Įprastai Lietuvos miesteliuose parduotuvės turi tipinį asortimentą labai retai įtraukdamos vietinę produkciją. Vietinė produkcija dažniausiai yra premium kainos ir be papildomos reklamos, pastovių miesto lankytojų srautų neturi paklausos. Vakarų Europos gyvybinguose regionuose net mažuose miesteliuose gausu specializuotų boutique tipo parduotuvių su vietine produkcija. Tai sukuria papildomus verslus, leidžia brangiau parduoti vietinę produkciją. Netgi yra patrauklu ryte praeiti po tokias parduotuves vienoje nusipirkus duonos, kitoje mėsos patiekalų, trečioje vyno. Tai ir stabilus socializavimas nes dažniausiai nėra eilių, pabendraujama su pardavėju. 

Gražus Obidos miestelis traukia nepkartojama viduramžiška architektūra. Miestelis gyvas, minios lankytojų lanko gausius restoranus, suvenyrų parduotuves, apsistoja viešbučiuose. Nors dauguma tranzitinių lankytojų. Dešimtys vietinio Ginja parduotuvėlių. Ginja - vyšnių likeris parduodamas išlaikytas stikle ir gerokai brangesnis statinėse.

Žiedinės ekonomikos vystymas

   Perkopėm per 30 nepriklausomybės metų, įsisąvino žemės ūkis ir regionai milijardus ES ir valstybinės paramos. Tačiau vargu ar esamą situaciją galima pavadinti bent kaip stabilią. Miesteliai vizualiai pagražėjo, nors daugelis šaiposi iš trinkelizacijos. Miestelius atgaivins ne trinkelės, sutvarkyti parkai, fontanai, bet kompleksas priemonių. 
   Bendrai reikėtų pradėti nuo to, kad miestelius valdytų patys gyventojai. Juk dabar miestelius valdo rajono valdžios skirti seniūnai, dažnai netgi ne tie kuriuos norėtų matyti miestelio gyventojai. Pokyčiai gali ateiti kai gyventojai mąstys, kad tai ne mūsų, tai mano. 
    ES paramos skirstymas taip pat turėtų keistis. Dabar parama “įsisavinama”. Įsisavina dažnai su popieriniais atskaitomybės kriterijais, pasinaudoja popierizmo nebijantys gudrūs ir gudresni.  Atsakomybė išaugtų jei tai būtų ne šiaip parama, bet kreditai. Beprocentiniai kreditai užstatant įgytą už juos turtą ir įrangą. Tačiau palengvinant grąžinimą užskaitant kaip kredito grąžinimą dalį sumokėtų mokesčių. Juk valstybės gerovei svarbu ne popierinės ataskaitos, o realiai mokami mokesčiai.