Vėžys nėra tiesiog mutacija ar pavienė genetinė klaida – tai ilgas, sudėtingas procesas, kuriame ląstelės iš lėto atsiskiria nuo organizmo bendruomenės ir pradeda gyventi savarankiškai. Lastelių atsiskyrimo procesas prasideda nuo nuolatinio dirginimo ar lėtinio streso – pavyzdžiui, rūgšties poveikio stemplės gleivinei ar tabako dūmų kvėpavimo takams. Ląstelės, bandydamos prisitaikyti prie agresyvios aplinkos, pakeičia savo elgseną – tampa storesnės, tvirtesnės, bet kartu ir vis labiau nepriklausomos nuo organizmo kontrolės.

Pereinant iš gerybinės būsenos į piktybinę, ląstelės atsiskiria nuo audinio tvarkos ir pradeda savotišką evoliucinį maratoną, ieškodamos išlikimo būdų – apeidamos imuninę sistemą, keisdamos medžiagų apykaitą, vystydamos atsparumą gydymui. Mokslininkų pastebėta, kad augliai neauga chaotiškai: jų ląstelės koordinuotai migruoja, organizuojasi kolektyviai – beveik kaip primityvūs organizmai, tokie kaip vienalaščiai gleivūnai, galintys spręsti uždavinius kartu.

Vėžinės ląstelės yra tarsi atsiskyrėliai, kurie nebepripažįsta savo buvusio „aš“ – daugiakamerinio organizmo. Jos pradeda veikti kaip atskira ekosistema, kurioje aktyviai verbuoja sveikas organizmo ląsteles į savo pusę: fibroblastus, makrofagus, net kai kurias imuninės sistemos grandis. Kai kurios jų sugeba „apsimesti“ sveikomis – klastoja molekulinius „dokumentus“, todėl organizmas jų neatpažįsta kaip grėsmės.

Dar viena naujausia įžvalga – vėžys neturi biologinės „pabaigos“. Tai procesas, kuris nesibaigia metastazėmis – šios tampa naujais augimo židiniais, kurie savo ruožtu pradeda dar vieną kolonizacijos ciklą. Auglys nežino, kad žudo organizmą – jis tiesiog sprendžia uždavinius: kaip išgyventi, kaip maitintis, kaip išvengti sunaikinimo. Kaip bakterijos, vėžinės ląstelės gali keisti energijos šaltinius (pvz., naudoti pieno rūgštį) ir netgi pereiti į „miegančią“ būseną metų ar dešimtmečių laikotarpiui.

Šis modelis rodo, kad vėžys yra ne atsitiktinė klaida, o iškreipta evoliucijos versija, kurioje senosios išlikimo programos sugrįžta ne dėl išorinio priešo, o dėl sutrikusio vidinio susitarimo tarp organizmo ląstelių. Tai leidžia kalbėti apie vėžį kaip apie „vidinį parazitą“, kuris pasinaudojo milijonus metų kurtu ląstelių bendradarbiavimu ir pavertė jį savanaudišku išlikimo mechanizmu.

Kaip vėžys veikia organizmą

Kai vėžinės ląstelės atsiskiria nuo organizmo kontrolės, jos ima veikti ne kaip atsitiktinis sutrikimas, o kaip organizuota biologinė jėga, kurios tikslas – išgyventi ir daugintis, nepaisant viso organizmo gerovės. Būtent dėl šio savarankiškumo jos laikomos vidiniu priešu, kuris manipuliuoja kūnu iš vidaus.

Pirmasis žingsnis – invazija. Tai procesas, kai auglys peržengia savo pirminio židinio ribas ir prasiskverbia į aplinkinius audinius. Skirtingai nei tiesiog didėjantis gumbas, invazinis auglys aktyviai ardina sveikas struktūras, griauna audinių vientisumą ir užima vis daugiau erdvės. Vėžinės ląstelės išskiria fermentus, kurie ištirpina tarpląstelinę medžiagą – tarsi „išskaido sienas“ tarp sveikų audinių.

Invazija taip pat paveikia ir fiziologiją: dėl audinių naikinimo atsiranda skausmas, kraujavimas, funkcijų sutrikimas. Pavyzdžiui, auglys žarnyne gali sukelti nepraeinamumą, o plaučiuose – dusulį ir kosulį.

Antrasis etapas – metastazavimas, kai vėžinės ląstelės patenka į kraują ar limfą ir pernešamos į kitus organus. Tačiau tai ne atsitiktinis procesas. Kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, metastazės – tai strategiškai koordinuotas veiksmas: vėžinės ląstelės migruoja grupėmis, panašiai kaip gyvūnų bandos, turėdamos savo „lyderes“, kurios rodo kelią.

Kiekvienas metastazavęs židinys tampa nauju vėžio „centriniu punktu“, kuris taip pat gali pradėti plisti toliau. Taip organizme susidaro visa tinklinė struktūra – tarsi vėžinių ląstelių kolonijų žemėlapis, kuriame kiekvienas taškas gali tapti naujos invazijos pradžia. Mokslininkai pabrėžia: metastazės nėra galutinis taškas, o veikiau ciklinis procesas, kuris kartojasi, kol organizmas nebesugeba jo suvaldyti.

Vienas iš pavojingiausių aspektų – tai, kad auglys neveikia vienas. Jis sugeba pritraukti sveikas organizmo ląsteles į savo pusę: fibroblastai pradeda „remontuoti“ auglį, tarsi tai būtų žaizda, makrofagai – maitinti jį, o kai kurios imuninės ląstelės ima ignoruoti auglį arba netgi jį saugoti.

Tokiu būdu vėžys tampa savaime išsilaikančia ekosistema, kurioje išnaudojamos visos įmanomos organizmo funkcijos. Jis slepiasi, maskuojasi, keičiasi – kaip parazitas, kuris išnaudoja savo šeimininką, kol šis išsenka.

Vėžio atsakas į gydymą

Nors chemoterapija, radioterapija ir imunoterapija per dešimtmečius išgelbėjo milijonus gyvybių, vis dažniau susiduriama su problema: vėžys išmoksta išgyventi. Jis keičia savo išvaizdą, biochemiją ir net genetinį profilį taip, kad gydymo poveikis susilpnėja arba tampa neveiksmingas. Tai nėra vien atsitiktinė mutacija – tai aktyvus atsakas į išorinius pavojus, labai primenantis mikroorganizmų atsparumo antibiotikams vystymąsi.

Kai į organizmą patenka chemoterapiniai vaistai, jie dažniausiai taikosi į greitai besidauginančias ląsteles. Kadangi vėžinės ląstelės tokios ir yra, jos iš pradžių nukenčia labiausiai. Tačiau ne visos žūsta. Kai kurios – mutavusios arba turinčios efektyvesnius „apsaugos“ mechanizmus – išgyvena. Būtent šios atspariosios tampa naujos kartos pagrindu, kurios nebebijo anksčiau veiksmingų vaistų.

Be to, didelis spaudimas – agresyvi terapija – dažnai paskatina vėžį „ieškoti išeičių“ dar greičiau. Kai aplinkos sąlygos tampa ekstremalios, išgyvena tos ląstelės, kurios sugeba perjungti alternatyvius medžiagų apykaitos kelius, maskuoti save nuo imuninės sistemos, arba netgi patekti į „miego“ būseną, kurioje tampa sunkiai pastebimos.

Svarbu suvokti, kad auglys – tai ne viena ląstelė, o visa jų populiacija, kurioje egzistuoja skirtingi „tipai“. Vienos ląstelės jautresnės terapijai, kitos – atsparesnės, dar kitos – labai migruojančios ar itin agresyvios. Net jei gydymas sunaikina 90 % naviko tūrio, likusieji 10 % dažnai sudaryti iš pačių atspariausių – ir būtent jie suformuoja atkrytį.

Tyrimai rodo, kad skirtingi metastaziniai židiniai to paties paciento organizme gali būti genetiškai skirtingi – tai reiškia, kad kiekviena metastazė prisitaiko prie savos aplinkos, vystosi sava kryptimi. Gydymas, kuris veikia vieną židinį, gali būti neveiksmingas kitam. Tai pagrindinė priežastis, kodėl vieno vaisto ar vieno gydymo nepakanka.

Pastaraisiais metais onkologija pereina nuo „viską naikinančių“ metodų prie tikslinių (angl. targeted) ir personalizuotų gydymo strategijų. Užuot kovojus prieš visas ląsteles, stengiamasi:

• Atpažinti ląstelių „lyderius“, kurie vadovauja migracijai ir plitimui – ir neutralizuoti tik juos.

• Sutrikdyti ląstelių tarpusavio ryšius – kad jos nesugebėtų koordinuotis kaip grupė.

• Išnaudoti organizmo mikroaplinką – pavyzdžiui, mažinti uždegimą ar normalizuoti kraujotaką, kad vėžys nesijustų „apsuptas priešiškos aplinkos“ ir nereaguotų agresyviai.

• Stiprinti imuninę sistemą taip, kad ji pati atpažintų auglio ląsteles kaip grėsmę.

Be to, 3D mikrotomografijos tyrimai leidžia matyti auglio plitimą ne tik kaip tūrinę masę, bet ir kaip struktūrą su vidine logika, judėjimo kryptimis, „keliais“. Tokie duomenys ateityje gali padėti chirurgams tiksliau pašalinti auglį, o gydytojams – geriau suprasti, kur vėžys greičiausiai pasuks toliau.

Kaip įveikti vėžį

Tradicinis požiūris į vėžį ilgą laiką buvo grindžiamas karo metafora – sunaikinti priešininką bet kokia kaina. Tačiau modernioji onkologija vis labiau linksta prie idėjos, kad vėžys – tai išsibalansavusi sistema, o ne svetimkūnis. Todėl užuot „bombardavus“ kūną, vis daugiau tyrimų skiriama tam, kaip išardyti vėžio vidinę struktūrą, nesugriaunant paciento.

1. Ląstelių koordinacijos sutrikdymas

Vienas iš atradimų, atsiradusių po tyrimų su 3D mikrotomografija, yra tai, kad vėžinės ląstelės migruoja ne pavieniui, o grupėmis, vadovaudamosi vadinamosiomis „lyderėmis“. Šios pirmaujančios ląstelės rodo kryptį, reguliuoja judėjimą ir signalizuoja kitoms. Jeigu pavyktų tiksliai identifikuoti šias „lyderes“ ir jas sunaikinti ar izoliuoti, visa migracijos banga gali būti nutraukta.

Tai pakeičia gydymo logiką – nebereikia žudyti visų, kai galima užblokuoti kelią.

2. Vėžio ryšių su aplinka naikinimas

Auglys nenaudoja tik savo jėgų – jis verbuoja sveikas organizmo ląsteles: fibroblastus, kraujagyslių endotelio ląsteles, net kai kurias imuninės sistemos grandis. Šios pradeda maitinti auglį, tiekti deguonį, slopinti uždegimą – tarsi vėžys apgauna organizmą, kad jis pats jį gintų.

Taikydamiesi į šiuos pagalbinius elementus, gydytojai gali nutraukti auglio aprūpinimo grandines. Pavyzdžiui, antiangiogeniniai vaistai stabdo naujų kraujagyslių formavimąsi aplink auglį – jis lieka be „maitinimo“ ir ima žlugti.

3. Imuninės sistemos „perauklėjimas“

Vienas iš pagrindinių vėžinių ląstelių bruožų – jos nematomos imunitetui. Tai vyksta dėl to, kad jos aktyviai slopina uždegiminius signalus arba klastoja paviršinius baltymus – organizmas jų neatpažįsta kaip grėsmės.

Šiuolaikinė imunoterapija (pavyzdžiui, kontrolinių taškų inhibitoriai) nuima šią „maskuotę“. Kai tik imuninė sistema vėl pamato vėžines ląsteles, ji pradeda jas naikinti. Tai labai svarbi kryptis, nes leidžia aktyvuoti natūralią organizmo gynybą, o ne pasikliauti vien vaistais.

4. Mikroaplinkos „nuraminimas“

Agresyviausias vėžys dažnai išsivysto ten, kur vyrauja uždegimas, audinių stresas, hipoksija (deguonies trūkumas). Šios sąlygos skatina vėžines ląsteles veikti žiauriai – skverbtis, migruoti, keisti metabolizmą. Tačiau jei šias sąlygas galima pagerinti – pagerinti kraujotaką, sumažinti uždegimą – vėžys netenka dalies savo motyvacijos tapti agresyviu.

Tai itin įdomi kryptis: vietoj puolimo – aplinkos harmonizavimas, kuris priverčia vėžines ląsteles tapti „ramiomis“, netgi regresuoti.

Ar įmanoma išgydyti vėžį? Ateities kryptys ir realūs lūkesčiai

Viltis, kad bus rasta viena viską išgydanti „stebuklinga piliulė nuo vėžio“, mokslo požiūriu šiandien laikoma mitu. Ne todėl, kad vėžys nepagydomas, bet todėl, kad jis nėra viena liga. Kiekvienas navikas – tai unikali biologinė istorija, priklausoma nuo konkretaus žmogaus genetinio fono, audinių aplinkos, imuniteto, net gyvenimo būdo. Todėl kalbėti apie vieną bendrą gydymą būtų tas pats, kaip tikėtis vienos formulės visoms infekcijoms arba vienos operacijos visiems sužeidimams.

Tačiau progresas vyksta – ir daug greičiau nei anksčiau.

Personalizuotas vėžio gydymas

Ateities onkologija pereina prie individualizuotos medicinos – kai navikas tiriamas molekuliniu, genetiniu ir struktūriniu lygmeniu, o gydymas parenkamas pagal jo savybes. Ši kryptis vadinama precizine onkologija. Ji leidžia ne tik pritaikyti vaistus konkrečiam navikui, bet ir suprasti, kur silpniausia grandis jo „sistemoje“ – ar tai komunikacija tarp ląstelių, ar imuninis maskavimasis, ar metabolizmo ypatybės.

Vėžio perauklėjimas

Vienas įdomiausių posūkių onkologijoje – ne visada žudyti, o kartais „perauklėti“ vėžį. Mokslininkai svarsto, kaip pakeisti naviko elgesį: mažinant uždegimą, gerinant deguonies tiekimą, arba siunčiant signalus, kurie priverstų vėžines ląsteles vėl įsitraukti į organizmo pusiausvyrą. Tam reikalingas ne tik biologinis supratimas, bet ir nauja filosofija: vėžys ne visada yra priešas, kartais jis – iškreiptas adaptyvus atsakas į ilgalaikį stresą ar žalą.

Ankstyvoji vėžio diagnostika

Vienas iš esminių iššūkių – tai vėžinių ląstelių „miego“ būsena. Net ir po sėkmingo gydymo kai kurios iš jų lieka pasislėpusios organizme, o po metų ar penkerių gali vėl „atsibusti“. Todėl ateityje bus kuriamos imunologinės vakcinos, kurios treniruos organizmą atpažinti net miegantį naviką, ir kraujo tyrimai, gebantys pastebėti menkiausius žymenis dar iki pasirodant simptomams.

Išgyvenamumas nuo vėžio didėja

Mokslininkai taikliai pastebi: „Mes dar tik pradedame iš tikrųjų suprasti, kas yra vėžys.“ Šiandien vis daugiau mokslininkų jį mato ne kaip svetimkūnį, o kaip neišvengiamą mūsų biologinio sudėtingumo pasekmę. Mes esame sudaryti iš trilijonų ląstelių – tad statistiškai neišvengiamai kažkuri pradeda veikti savarankiškai. Mūsų užduotis – laiku ją pastebėti, suprasti ir perimti kontrolę.

Todėl net jei „visiškas išgydymas“ – dar nepasiekiamas tikslas, ilga išgyvenimo trukmė, remisijos, lėtas ligos progresavimas ir gyvenimo kokybės išsaugojimas tampa vis realesni. Jau dabar tam tikrų rūšių vėžys (pavyzdžiui, krūties, prostatos, kai kurie vaikų vėžiai) yra labai sėkmingai kontroliuojami, o prognozės tik gerėja.

 

Vėžys – tai ne tik liga, bet ir veidrodis, kuriame matome pačią gyvybės esmę: gebėjimą prisitaikyti, išgyventi, netgi gudrauti. Galbūt būtent šis iškreiptas išlikimo instinktas leidžia mums geriau suprasti save. O galbūt – tai kaina, kurią mokame už sudėtingą, ilgaamžį ir pažeidžiamą gyvenimą.